Muzika atveria autistiškus vaikus

Mu­zi­kos ir šo­kio te­ra­pi­ja – ga­li­my­bė at­si­skleis­ti au­tis­tiš­kiems vai­kams. Mu­zi­ka tam­pa tar­pi­nin­ke, pa­de­dan­čia už­megz­ti tar­pu­sa­vio ry­šį, at­si­ver­ti ir iš­sa­ky­ti sa­vo po­rei­kius. Kaip gy­dy­ti ne vais­tais, o me­nu, kaip at­ras­ti rak­tą į au­tis­to vai­ko šir­dį, pa­sa­ko­ja mu­zi­kos te­ra­pi­jos ir šo­kio-ju­de­sio te­ra­pi­jos spe­cia­lis­tė Sol­vei­ga Zvi­ce­vi­čie­nė.

Kraš­tie­tė

Šian­dien mi­ni­ma Pa­sau­li­nė au­tiz­mo su­pra­ti­mo die­na, ku­rios tiks­las – at­kreip­ti vi­suo­me­nės dė­me­sį į au­tiz­mą, pa­ska­tin­ti anks­ty­vą diag­nos­ti­ką bei pa­gal­bą.

Vil­niaus edu­ko­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to ir Mu­zi­kos ir teat­ro ak­de­mi­jos lek­to­rė, Lie­tu­vos mu­zi­kos te­ra­pi­jos, šo­kio ir ju­de­sio te­ra­pi­jos aso­cia­ci­jos na­rė, kny­gos „Lie­tu­vių et­no­cho­reog­ra­fi­ja au­tis­tiš­kiems vai­kams: ug­dy­mo ir te­ra­pi­jos as­pek­tai“ bend­raau­to­rė S. Zvi­ce­vi­čie­nė Šiau­lių uni­ver­si­te­te vy­ku­sio­je me­no te­ra­pi­jos kon­fe­ren­ci­jo­je skai­tė pa­skai­tą apie mu­zi­ka­vi­mą su au­tis­tiš­ku vai­ku.

Ven­to­je, Ak­me­nės ra­jo­ne au­gu­si moks­li­nin­kė džiau­gė­si, jog tu­ri ga­li­my­bę ži­nio­mis pa­si­da­ly­ti su kraš­tie­čiais.

Kam tai­ko­ma me­nų te­ra­pi­ja?

Tiks­lin­gai nau­do­jant me­no for­mas ir kū­ry­biš­ku­mo pro­ce­są, me­nų te­ra­pi­ja puo­se­lė­ja svei­ka­tą, ska­ti­na bend­ra­vi­mą ir sa­vi­raiš­ką. Di­dė­ja as­mens pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi, ska­ti­na­ma jo adap­ta­ci­ja vi­suo­me­nė­je.

Me­nų te­ra­pi­ja ga­li bū­ti ski­ria­ma dėl emo­ci­nių ar el­ge­sio pro­ble­mų, vys­ty­mo­si ar ko­mu­ni­ka­ci­jos su­tri­ki­mų, fi­zi­nės ar in­te­lek­to ne­ga­lios, so­cia­li­nės at­skir­ties, mo­ky­mo­si sun­ku­mų, įvai­rių ki­tų bio­so­cia­li­nių svei­ka­tos pro­ble­mų. Ji tai­ko­ma ne tik svei­ka­tos įstai­go­se, bet ir ug­dy­mo bei so­cia­li­nes pa­slau­gas tei­kian­čio­se ins­ti­tu­ci­jo­se.

Nė­ra uni­ver­sa­lios me­to­di­kos

Au­gin­da­mi au­tis­tiš­ką vai­ką tė­ve­liai ieš­ko įvai­riau­sios pa­gal­bos: iš­ban­do žir­gų, del­fi­nų, me­no te­ra­pi­jas ir ki­tas. Ko­kius me­to­dus jūs tai­ko­te me­nų te­ra­pi­jos cent­re vyks­tan­čiuo­se už­siė­mi­muo­se?

Au­tiz­mas – įvai­ria­pu­sis rai­dos su­tri­ki­mas, ypač ko­mu­ni­ka­ci­nių ge­bė­ji­mų. Jis įvar­di­ja­mas kaip ne­spe­ci­fi­nis sind­ro­mas, ku­ris pa­si­reiš­kia la­bai įvai­rio­mis for­mo­mis ir skir­tin­gu iš­reikš­tu­mo laips­niu.

Šiems ypa­tin­giems vai­kams vi­sa­me pa­sau­ly­je su­ku­ria­ma ne­ma­žai ug­dy­mo me­to­di­kų, dėl ku­rių efek­ty­vu­mo nuo­lat dis­ku­tuo­ja­ma. Ma­no­ma, jog nė­ra vie­nos uni­ver­sa­lios me­to­di­kos vi­siems au­tiz­mo at­ve­jams.

Bet ku­riuo at­ve­ju, au­tiz­mas yra iš­šū­kis ug­dy­mui, nes jam už­tik­rin­ti bū­ti­nas žmo­giš­ka­sis ry­šys, bend­ra­vi­mas, bend­ra­dar­bia­vi­mas. Jei­gu mes kaip pa­na­cė­ją tai­ky­si­me, pa­vyz­džiui, tik del­fi­nų te­ra­pi­ją, kaip gi jis iš­moks ko­mu­ni­kuo­ti su žmo­gu­mi?

Op­ti­ma­lu, kai me­to­das pa­ren­ka­mas in­di­vi­dua­liai. Svar­bu at­si­žvelg­ti į kiek­vie­no vai­ko su­tri­ki­mo po­bū­dį, vai­ko am­žių bei in­di­vi­dua­liuo­sius ge­bė­ji­mus ir sun­ku­mus. Taip pat į ug­dy­mo bei te­ra­pi­jos tiks­lus ir pa­ties vai­ko me­ni­nius prio­ri­te­tus – mu­zi­ka, šo­kis, dra­ma ar ki­ta.

Kuo ski­ria­si mu­zi­kos nau­do­ji­mas te­ra­pi­jo­je nuo nau­do­ji­mo ki­tiems tiks­lams?

Mu­zi­ka – vie­na iš me­ni­nio pa­ži­ni­mo for­mų, su­pan­ti žmo­gų nuo pir­mų­jų gy­ve­ni­mo me­tų. Ji svar­bi vai­kų rai­dai. Tai­kant mu­zi­ką dar­be su spe­cia­lių­jų po­rei­kių vai­kais tiks­las – ne mu­zi­ki­nis ug­dy­mas ir re­zul­ta­tas.

Te­ra­pi­jo­je svar­biau­sia kur­ti si­tua­ci­jas, ku­rio­se vai­kas vi­sa­tei­siš­kai ir su ma­lo­nu­mu da­ly­vau­tų ir džiaug­tų­si, o spe­cia­lis­tas nau­do­ja psi­cho­lo­gi­nes įžval­gas bei mu­zi­ką kaip prie­mo­nę.

Mu­zi­kos te­ra­pi­ja grin­džia­ma su­vo­ki­mu, jog kiek­vie­nas žmo­gus yra mu­zi­ka­li as­me­ny­bė ir rea­guo­ja į mu­zi­ką, ge­ba kur­ti mu­zi­ki­nius ry­šius. Ne išim­tis ir au­tiz­mo spek­to su­tri­ki­mą tu­rin­tys vai­kai.

Mu­zi­ka yra tar­pi­nin­kė, ve­dan­ti į dia­lo­gą, o kar­tais ir vi­so dar­bo pa­grin­das.

Mu­zi­ka ar­ti­ma vai­kui

Kaip vyks­ta už­siė­mi­mai?

Sie­kiant tar­pu­sa­vio kon­tak­to užuo­maz­gų tarp spe­cia­lis­to ir vai­ko svar­bus nau­jas ry­šys, nes au­tis­tiš­ki vai­kai la­bai daž­nai pri­si­ri­šę prie sa­vo ar­ti­mų­jų. Iš­nau­do­ja­ma kiek­vie­na vai­kui ak­tua­li si­tua­ci­ja „čia ir da­bar“, kai ga­li­ma san­ty­kius užau­gin­ti, jog vė­liau bū­tų spren­džia­mi nu­ma­ty­ti ug­do­mie­ji ar te­ra­pi­niai tiks­lai.

Se­si­jos me­tu pa­si­tel­kia­mos įvai­rios me­to­di­kos ir tech­ni­kos bei vai­kui ar­ti­ma mu­zi­ki­nė raiš­ka. Pa­vyz­džiui, būg­nai, dai­ne­lės ar ki­ta. Re­per­tua­ras – vai­kui ak­tua­lus ir mė­gia­mas. Se­si­jos me­tu vyks­ta pa­si­kei­ti­mas in­to­na­ci­jo­mis ir pa­pras­tais gar­sais, rit­mi­niais pie­ši­niais, me­lo­di­niais mo­ty­vais, di­na­mi­ka, tem­pu.

Mu­zi­ki­niu at­spin­dė­ji­mu sie­kia­ma at­kreip­ti vai­ko dė­me­sį imp­ro­vi­zuo­jant inst­ru­men­tu ar bal­su, imi­tuo­jant be­si­kei­čian­čius vai­ko ju­de­sius ir iš­raiš­kas.

Vi­sas už­duo­tis šiems ypa­tin­giems vai­kams rei­kia pa­teik­ti glaus­tai, su­pran­ta­mai, vi­sa­da at­si­žvelg­ti į in­di­vi­dua­lius vai­ko po­rei­kius.

Svar­bu ne­perk­rau­ti au­tis­tiš­kų vai­kų nau­ja in­for­ma­ci­ja, nes tai ga­li iš­šauk­ti reg­re­są – ne­tin­ka­mą el­ge­sį. Rei­kia ne­pa­mirš­ti pa­gir­ti, pa­ska­tin­ti vai­ką, taip ke­liant jo pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi.

Už­siė­mi­mo pa­bai­go­je se­si­ja ap­ta­ria­ma su tė­ve­liais. In­di­vi­dua­liuo­se už­siė­mi­muo­se jie daž­niau­siai ne­da­ly­vau­ja, o juos pa­ma­to ste­bė­da­mi vaiz­do įra­šus. Už­siė­mi­mai, ga­vus tė­vų lei­di­mą, yra fil­muo­ja­mi.

Esa­te et­no­mu­zi­ko­lo­gi­jos spe­cia­lis­tė. Ar et­ni­nė mu­zi­ka ir šo­kiai la­biau tin­ka­mi spe­cia­lių­jų po­rei­kių tu­rin­tiems vai­kams?

Te­ra­pi­jai la­biau­siai tin­ka ta mu­zi­ka, ku­ri yra vai­kui, o ne spe­cia­lis­tui, priim­ti­niau­sia. Pa­vyz­džiui, jei na­muo­se klau­so­ma­si kla­si­ki­nės mu­zi­kos – pir­ma­sis rak­tas, ku­riuo spe­cia­lis­tas mė­gins at­ra­kin­ti du­ris į bend­ra­vi­mo pa­sau­lį, ir bus kla­si­ki­nė mu­zi­ka. Jei jis nuo ma­žų die­nų gir­dė­jo lop­ši­nes, ko­mu­ni­ka­ci­jai pa­si­tar­naus liau­dies mu­zi­ka.

Liau­dies kul­tū­ra yra per am­žius kur­tų, to­bu­lin­tų ver­ty­bių vi­su­ma. Jo­je na­tu­ra­liai in­teg­ruo­ta kraš­tui bū­din­ga bend­ra­vi­mo tra­di­ci­ja, pe­da­go­gi­nė sis­te­ma. Sa­vo tau­tos folk­lo­ras su­sie­ja, suar­ti­na vai­kus su pro­tė­viais, jis leng­vai su­pran­ta­mas ir įsi­me­na­mas – su­si­jęs su anks­ty­vą­ja pa­tir­ti­mi. Tai ver­tin­ga me­džia­ga ir svei­kiems, ir spe­cia­lių­jų po­rei­kių tu­rin­tiems vai­kams.

Me­nų te­ra­pi­jos cent­re lie­tu­vių liau­dies mu­zi­ką, dai­ną, šo­kius, žai­di­mus tai­kau kar­tu su mu­zi­kos te­ra­pi­jos, šo­kio ir ju­de­sio, dra­mos te­ra­pi­jos me­to­dais. Bū­da­ma ir spe­cia­lią­ja pe­da­go­ge žai­dy­biš­kai įpi­nu ir ko­rek­ci­ją.

Mu­zi­ka ska­ti­na bend­ra­vi­mą

Ko­kie po­ky­čiai pa­ste­bi­mi po už­siė­mi­mų?

Vai­kų ga­li­my­bės la­vė­ti pri­klau­so nuo daug fak­to­rių, ta­čiau kiek­vie­nas pa­gal sa­vo ga­li­my­bes ga­li lip­ti laip­te­lis po laip­te­lio aukš­tyn. Tam rei­kia įdė­ti ne­ma­žai ži­nių, dar­bo, kant­ry­bės, mei­lės ir no­ro pa­dė­ti, ieš­kant tin­ka­mo rak­to. Kar­tais paieš­kos už­trun­ka il­giau, o kar­tais rei­kia ne­daug, jog pa­ma­ty­tum pir­muo­sius re­zul­ta­tus. Tai la­bai mo­ty­vuo­ja ei­ti pir­myn.

Pa­ci­tuo­siu vie­nos ma­mos iš­sa­ky­tus žo­džius pa­si­bai­gus se­si­jai, ku­rio­je pa­grin­di­nis tiks­las bu­vo dvie­jų au­tis­tiš­kų ber­niu­kų bend­ra­vi­mas: „Ne­ga­liu pa­ti­kė­ti – prieš tai juk ne­ga­lė­jo bū­ti vie­nas su ki­tu vie­no­je pa­tal­po­je, o da­bar ne tik bū­na, bet ir mez­ga po­kal­bį – tai juk ste­buk­las…“

Dar­bas su rai­dos su­tri­ki­mą tu­rin­čiais vai­kais – su­dė­tin­gas. Ką jums pa­čiai duo­da ši pa­tir­tis?

Gy­ve­ni­mas su­tei­kia be­ga­lę pro­gų pa­si­rū­pin­ti ša­lia esan­čiais: pa­guos­ti nu­liū­du­sį, pa­drą­sin­ti pri­slėg­tą ar­ba nors kiek pa­leng­vin­ti neį­ga­lių­jų vai­kų da­lią. Su­si­dū­ru­si su to­kio­mis pat pro­ble­mo­mis, iš­mo­kau dar la­biau su­pras­ti ki­to, o ne tik sa­vo skaus­mą, ne­smerk­ti nu­si­vy­lu­sių, o steng­tis pa­gel­bė­ti tuo, kuo ga­liu, kaip esu gy­ve­ni­mo iš­mo­ky­ta.

Ma­no pa­gal­bos pla­nas dar men­kas. Šeš­ti me­tai sa­va­no­riš­kai kon­sul­tuo­ju tė­vus, tu­rin­čius vai­kų su įvai­rio­mis ne­ga­lio­mis. Pa­ren­giau me­to­di­ką, ku­rią ga­li­ma pra­ktiš­kai nau­do­ti ug­dy­mo ir te­ra­pi­jos pro­ce­suo­se.

Šiuo me­tu da­rau moks­li­nį ty­ri­mą, ku­ria­me ty­riau au­tiz­mą tu­rin­čius vai­kus ir tai­kiau nau­jai su­kur­tą in­di­vi­dua­liems už­siė­mi­mams skir­tą me­to­di­ką. Tai au­gi­na ma­ne kaip moks­li­nin­kę ir kaip as­me­ny­bę.

Reikš­min­giau­sia man – be­si­kei­čian­tys vai­kų gy­ve­ni­mai. Esu dė­kin­ga Die­vui už nu­šluos­ty­tas aša­ras, pla­čiai at­ver­tas šir­dies du­ris ir ga­li­my­bę pri­si­dė­ti prie šio dar­bo.

Simonos Putžaitės interviu su Sol­vei­ga Zvi­ce­vi­čie­ne publikuotas “Šiaulių krašte”  2013-04-02. Šiaulių Krašto logotipas: Gied­riaus Baranausko nuo­tr.