Zita Abramavičiūtė
Atitraukę dėmesį nuo paties Heidi Fausch seminaro, artimiau susipažinkime su jo vadove Heidi Fausch. Šis muzikos terapeutės vizitas Lietuvoje nebuvo pirmasis. Dalis Lietuvos muzikos terapijos asociacijos narių vis dar prisimena 2007 m. Klaipėdoje vykusį seminarą, kuriame ji dalijosi žiniomis apie muzikos terapiją geriatrijoje. Neužilgo Heidi vėl ketina atvykti į Lietuvą mūsų asociacijos nariams pravesti grupinę muzikos psichoterapiją. Be to, muzikos terapeutė yra davusi sutikimą į lietuvių kalbą išversti ką tik pasirodžiusią jos knygą apie psichodramą muzikos terapijoje. Džiugu, kad prieš keletą metų užsimezgęs bendravimas tęsiasi ligi šiol, brandindamas vaisius, gaivinančius muzikos terapijos gyvenimą šalyje.
Apie jos kaip muzikos terapeutės gyvenimo kelio vingius šnekučiavomės seminaro metu, vėliau, jai išvykus – bendravome elektroninio pašto pagalba. Su šiais pokalbiais supažindiname ir skaitytojus.
Papasakokite šiek tiek plačiau apie savo dabartinį profesinį gyvenimą. Galbūt jame vyksta kažkas svarbaus? Kažkas, kas galėtų lemti pokyčius Jūsų tolimesnėje karjeroje?
Esu nepriklausoma muzikos terapeutė. Kadangi jau sulaukiau pensinio amžiaus, tai pastovaus darbo neturiu – rengiu pavienius muzikos terapijos seansus savo privačioje praktikoje, vadovauju mokomajai terapijai bei supervizijoms. Be to, esu sudariusi laikiną darbo sutartį su Pedagoginės aukštosios mokyklos Kvalifikacijos tobulinimo bei konsultavimo institutu, kuriame vedu supervizijos bei kvalifikacijos tobulinimo užsiėmimus.
Didžiausią dėmesį šiuo metu skiriu magistrantūros studijoms klinikinės muzikos terapijos srityje (Šveicarijoje, Ciuriche jos buvo įsteigtos 2007 metais), kurias ketinu baigti 2009 metų lapkričio 28 dieną. Tai – aukštesnioji muzikos terapijos studijų pakopa. Pirmąjį diplomą šioje srityje įgijau 1991 metais, kai muzikos terapeutų rengimas vyko išskirtinai privačios iniciatyvos dėka. Savo magistro tezėse analizuoju, kaip sustiprinti muzikos terapijos poveikį, įtraukiant į ją psichodramos elementus. Ar šis diplomas turės įtakos mano tolimesnei karjerai, kol kas nežinau.
Studijos man teikia džiaugsmo, kadangi naujausios mokslinių tyrimų išvados neurologijos bei raidos psichologijos srityje patvirtina muzikos terapijos patyrimą. Esu įsitikinusi, jog psichoterapija, pagrįsta muzikos terapija, šiandien yra vienas geriausių metodų, skatinantis žmogaus vystymąsi, gerinantis sveikatą bei gyvenimo kokybę, nepriklausomai nuo žmogaus amžiaus, išsilavinimo ar sveikatos būklės.
Seminaro, kuris vyko Puvočiuose, atokvėpio minutėmis užsiminėte, kad Jūsų apsisprendimą tapti muzikos terapeute didžia dalimi lėmė suvokimas, kad muzika turi milžinišką galią veikti žmogų, kad šis suvokimas aplankė Jus bedirbant muzikos mokytoja. Kaip klostėsi tolimesnis kelias, siekiant tapti muzikos terapeute? Kokius iššūkius teko patirti?
Pirmoji mano profesija buvo pradinių klasių mokytoja [1]. Vėliau, jau dirbdama, įgijau muzikos mokytojos išsilavinimą (pagrindinė specialybė – fleita, gretutinė – violončelė). Dvidešimt metų dirbau pedagoginį darbą, užauginau tris vaikus. 1971 metais, greta darbo pradinėje bei muzikos mokyklose, pradėjau dėstyti muziką būsimiems mokytojams. Studentus matydavau tik kartą per savaitę, kiekvienam jų buvo skiriama tik po 20 minučių. Nepaisant to, studentus, per tokį trumpą laiką, pažindavau kur kas geriau, galėdavau pasakyti apie juos žymiai daugiau nei mano kolegos, kurie, lyginant su manimi, su jais dirbdavo daugiau valandų. Muzikos užsiėmimų metu man pavykdavo paskatinti svarbius asmenybės pokyčius, todėl labai norėjosi apie tokias galimybes sužinoti daugiau. Būtent šis noras ir atvedė mane į muzikos terapiją.
Tuo metu Šveicarijoje muzikos terapeutai dar nebuvo rengiami, o vykti studijuoti į užsienį aš neturėjau galimybės, kadangi auginau tris vaikus. Todėl pasirinkau psichologijos studijas Berno universitete ir psichonalizės studijas C.G.Jungo institute. Paaiškėjo, jog psichoanalizė yra įdomi ir sudaro tvirtą pagrindą giluminei psichologijai, tačiau turi ir trūkumų: jai reikia daug laiko, ji nesuteikia naujo visuminio patyrimo ir nepalieka vietos bandomajai veiklai. Lowen, (1991, 39 psl.) kritikuoja analizę: „Žmogus, kuris būdamas kūdikiu, niekuomet sąmoningai nepatyrė tam tikrų pojūčių, negali jų įgyti analizės būdu“. Pasak autoriaus, būtina, jog žmogui būtų suteikta proga bei priemonės, leidžiančios dabartyje patirti saugumo jausmą. Tokias galimybes suteikia muzikos terapija!
Tais metais Šveicarijoje susikūrė dvi privačios muzikos terapeutų rengimo institucijos. Aš pasirinkau psichodinamika paremtą tęstinį muzikos terapeutų rengimą Ciuriche ir tapau muzikos terapeute. Rasti darbo man padėjo mano ankstesnė pedagoginė veikla, kadangi buvau žinoma kaip pradininkė, kuriant privačią (bažnyčios, bendruomenių ir kitų fundatorių remiamą) prailgintos dienos meno mokyklą.
Jūsų didelę ir turtingą profesinę patirtį žymi tai, kad savo muzikos terapijos praktiką grindžiate unikaliais metodais, muzikos terapiją jungiate su psichodrama. Papasakokite apie tai plačiau.
Dirbdama muzikos terapeute vaikų ir jaunimo psichiatrijos srityje, ėmiau mokytis psichodramos (4 metų kursas). Manęs netenkino tai, jog muzikos terapijos poveikis buvo trumpalaikis. Norėjosi geriau perprasti grupinėje terapijoje vykstančius procesus ir siekti ilgalaikio poveikio, ypač dirbant su jaunimu. 1998 metais įgijau psichodramos vadovės kvalifikaciją, pradėjau taikyti psichodramą muzikos terapijoje ir pasiekiau gerų rezultatų.
Tai, jog psichodrama bei muzikos terapija turi panašumų bei sąlyčio taškų, yra akivaizdu. Psichodramos instrumentus ir technikas taikau muzikos terapijoje kaip suintensyvinimo, struktūravimo, fokusavimo ir perkėlimo priemonę. Manau, jog šių metodų kombinavimo privalumais galima buvo įsitikinti ir mūsų birželio mėnesio seminare. Džiaugiuosi, jog būdama pensinio amžiaus pagaliau turiu laiko aprašyti savo darbo metodą. Esame numatę tai išversti į lietuvių kalbą. Viliuosi tokiu būdu prisidėti prie muzikos terapijos raidos Lietuvoje.
O kaip užsimezgė Jūsų ryšiai su Lietuva?
Mano pažintis su Lietuvos muzikos terapijos asociacija prasidėjo Europos muzikos terapijos kongregacijoje, kur susipažinau su Vilmante Aleksiene. Ji manęs paklausė, ar nesutikčiau Lietuvoje, Klaipėdoje pravesti geriatrijos seminaro. Aš sutikau ir šis seminaras virto labai šiltu, širdingu susitikimu, kurio metu pamilau Lietuvą su jos žmonėmis, kraštovaizdžiu, jūra, grybais, gandrais ir daugybe kitų grožybių. Labai džiugu, jog praėjus dvejiems metams vėl atsirado galimybė surengti seminarą Lietuvos muzikos terapeutams. Laukiu naujų susitikimų su jais, galbūt jau 2010 metų pavasarį. Tikiuosi, jog mūsų bendradarbiavimas tęsis.
Vieną vakarą Puvočiuose visi kalbėjomės apie muzikos terapijos situaciją Lietuvoje. Lyginome ją su situacija Šveicarijoje. Kaip turbūt žinote, mūsų šalyje muzikos terapijos profesija nėra įteisinta, taip pat nėra įdiegta ir muzikos terapijos studijų programa. Šiuo metu pastarųjų problemų išsprendimas yra vienas svarbiausių asociacijos veiklos tikslų. Aišku yra tai, kad kiekviena šalis turi rasti savus kelius, kaip tai padaryti. Užsiminėte, kad nėra būtinybės siekti profesijos įteisinimo valstybiniame lygmenyje, kad geriau būtų įtvirtinti profesiją „einant ne nuo viršaus, bet nuo apačios“. Kitaip tariant, Jūsų nuomone, pirmiausiai svarbu yra išsikovoti profesijos statusą išnaudojant asociacijų, nevyriausybinių organizacijų resursus. Tačiau kalbėdama apie Lietuvą Vilmantė Aleksienė pastebėjo, kad mūsų šalies nevyriausybinės organizacijos yra pernelyg silpnos, kad galėtų inicijuoti ryškesnius pokyčius. Visgi, nepaisant sunkumų, turbūt, svarbiausia yra neprarasti vilties ir žengti pirmyn…
Ko palinkėtumėte ar ką patartumėte lietuvių muzikos terapijos bendruomenei, ypač tiems jos nariams, kurie, galbūt, palaipsniui praranda tikėjimą šviesia muzikos terapijos tradicijos Lietuvoje ateitimi?
Kiekviena šalis turi rasti savo kelią, tačiau nebūtina visiems pradėti nuo „Adomo ir Ievos“, galima pasitelkti kitų šalių patirtį. Bendradarbiaujant įvairių šalių muzikos terapeutus rengiančioms institucijoms ir profesinėms asociacijoms, skirtingos Europos muzikos terapijos mokyklos pastaraisiais dešimtmečiais palaipsniui perėjo prie vieningų, moksliškai pagrįstų pedagoginių nuostatų. Todėl šiandien turime savarankišką terapijos metodą, įsitvirtinusį daugelio šalių, tame tarpe ir Šveicarijos universitetuose. Tai yra didelis Vokietijos, Anglijos, Olandijos bei Skandinavijos šalių nuopelnas. Dar devintajame dešimtmetyje mūsų muzikos terapeutus rengė užsieniečiai, Šveicarija turėjo tik keletą savų muzikos terapeutų, o ir tie patys mokslus buvo baigę užsienyje. Turėjome daug autodidaktų, kurie savarankiškai kaupė šiai profesijai reikalingas žinias, lankydami įvairiausius kursus. Situacija labai panėšėjo į tą, kokia yra dabar Lietuvoje.
Muzikos terapeuto profesija ligi šiol nėra pripažinta Šveicarijoje, kaip beje ir Europos Sąjungoje! Jeigu būtume laukę valstybinio pripažinimo, dar ir šiandien nieko neturėtume! Tiesiog reikia žmonių, išmanančių apie muzikos terapijos poveikį ir tvirtai tikinčių tuo, ką daro, nesitikint iš to praturtėti ir nebijant būti palaikytais baltomis varnomis. Valstybinis pripažinimas ateis vėliau. Dabar svarbu įgyti gerą profesinį pasirengimą ir rasti būdą, kaip apmokėti už šį darbą. Kai aš 1991 metais pradėjau dirbti muzikos terapeute, Šveicarijoje ši profesija dar nebuvo žinoma, institucijoms taip pat teko sukti galvas, kaip atlyginti man už darbą. Jaunimo psichiatrijos klinika mane įdarbino psichoterapeute, taikančia muzikos terapiją. Mokyklos psichologijos tarnyboje dirbau mokytoja, atsakinga už ugdomąją veiklą ir pradėjau nuo vienos darbo valandos per savaitę, o į ligoninę mane priėmė dirbti aktyvinimo terapeute, kurios užduotis buvo įdiegti muzikos terapiją. Jeigu pacientai nori muzikos terapijos, jaučia, kad ji jiems padeda, o vadovai gali patys tuo įsitikinti, tai yra įrodymas, jog pasirinktas kelias yra teisingas.
Taip aš 20 metų dirbau muzikos terapeute, prisidengusi įvairių profesijų pavadinimais ir įtikinėjau savo vadovus, jog muzikos terapija – tai reikli ir labai reikalinga profesija. Labai didžiuojuosi tuo, kad mano įpėdiniai visose trijose minėtose darbovietėse šiandien jau eina muzikos terapeutų pareigas ir kad jų darbas yra deramai apmokamas. Juk daug ką kuriame ateinančiai kartai.
Pavyzdžiui Austrijoje yra vėl visai kitaip: ten jau 50 metų – kone dvi žmonių kartas! – muzikos terapeutai yra rengiami valstybinėse mokymo įstaigose, o nuo 2008 metų muzikos terapija yra reglamentuojama įstatymiškai.
Nėra prasmės nuolat belstis į uždaras valstybines duris, tik veltui išeikvosime jėgas. Kur kas prasmingiau ieškoti bendradarbiavimo galimybių su universitetais, pristatyti jiems muzikos terapiją, parodyti, kokia įdomi tai yra sritis ir pasvarstyti, prie ko ją galima būtų prijungti. Šią pamoką 2005 metais teko išmokti ir Europos muzikos terapeutų kongregacijai (EMTC). Kol kas muzikos terapeuto profesija Europos Sąjungoje nėra pripažįstama, todėl tarptautiniam muzikos terapeutų pripažinimui EMTC įsteigė Europos muzikos terapeutų registrą.
Mano rekomendacijos Lietuvos muzikos terapeutams būtų tokios:
Jungtis į tarptautines organizacijas ir tokiu būdu užtikrinti gerą muzikos terapeutų rengimą bei kvalifikacijos tobulinimą.
Rūpestingai dirbti! Labai svarbu rašyti terapijos protokolus, tvarkyti supervizijų dokumentaciją. Blogas vienos muzikos terapeutės darbas gali pakenkti visų reputacijai.
Plačiai apie tai kalbėti, skaityti pranešimus, pristatyti filmuotą medžiagą, rašyti straipsnius į spaudą siekiant, kad apie muzikos terapiją sužinotų kuo daugiau žmonių.
Kurti darbo vietas institucijose! Daugeliui muzikos terapeutų pradžioje tenka dirbti be atlygio tam, kad įtikintų ligoninių ar mokyklų vadovus muzikos terapijos nauda. Dar viena galimybė būtų steigti privačias praktikas. Tačiau darbas komandoje su kitais institucijos terapeutais ar darbuotojais suteikia daugiau galimybių ugdyti savo terapinius gebėjimus ir prisidėti prie muzikos terapijos raidos savo šalyje.
Bendradarbiauti su savo šalies bei tarptautinės bendrijos muzikos terapeutais. Suvienytomis jėgomis galima kur kas daugiau pasiekti!
Linkiu Lietuvos muzikos terapeutams daug ištvermės, kantrybės ir gebėjimo įtikinti! Muzikos terapija turi ateitį! (Heidi Fausch-Pfister, muzikos terapeutė ir psichodramos vadovė, 2009 metų spalis. Vertimas Noros Drūlienės).
Išties, muzikos terapija turi ateitį. Išties, jos poveikio galią buvo galima pajusti ir seminaro Puvočiuose metu. Bene reikšmingiausia yra tai, kad greta asmeninių potyrių, suteikusių galimybes brandinti ar auginti savo asmenybę, buvo išgyventi ir bendrumo, pasitikėjimo vienas kitu, vienybės pojūčiai. Pojūčiai, kurie, kaip teigė asociacijos pirmininkė Loreta, sustiprino ir pačią organizaciją. O juk vidinė asociacijos stiprybė ir energija, aktyvumas ir nuolatinis siekis judėti pirmyn, tikėjimas ir pasitikėjimas ir yra tie resursai, kurie padeda realizuoti idėjas ar įgyvendinti užsibrėžtus tikslus.
[1] Šveicarijoje yra 6 pradinės klasės. Daugelyje kantonų pradinių klasių mokytojas dėsto visus bendrojo lavinimo dalykus 1-8 privalomo bendrojo lavinimo klasėse. Vert. pastaba.
2009, vasara
